ILZÉ BUTKUTÉ, Vilnius, Lituania

-->

Lapkričių prieglauda

Tai lapkričių prieglauda. Vis dar užkaltos langinės –

naujų dar nepriima. Dar neišmirę pernykščiai.

Tad glauskis kitur. – Čia tik snausdamas čiulpteli nykštį

pavargėlis angelas, sargo vaidmens išsigynęs.

Jį tverdamas viešpats turbūt ir sumąstė vaikystę –

jos ilgesiui gydyti gemalo pozą nutapė.

Į ją susivysto ir sužeistas vėjas, ir lapė,

iš rudenio kilpos nespėjus į žiemą išslysti. – –

– – Kai keisti kailiuką vėlu, kai pasaulis nudirtas –

išnertas iš klegančių pievų ir pienių paklodžių –

kažkas susiraito į raidę, sapnuodamas godžiai,

nagais į save ir į sapno virbus įsikirtęs.

Čia tiek susirietusių jų – dar siūbuoja narveliai:

pasieniais, koridoriais tvindo nakties perspektyvą.

Kažkas susisukęs kokoną. Kažkas vis dar gyvas. – –

– – Čia lapkričių prieglauda. Dera praeiti pro šalį.

 

-->

A Shelter for Novembers

It is a shelter for Novembers. The shutters are still nailed tight –

new ones are not yet admitted. Last year’s have not yet died.

So snuggle somewhere else. Here only an exhausted sleeping angel

sucks its thumb, refusing the watchman’s role.

Creating it the lord must have thought up childhood –

to cure its longing painted an embryo’s pose.

In it swaddle the wounded wind and the fox, not able

to slip in time from autumn’s noose into winter.

When it’s too late to change your hide, when the world flayed –

sloughed from clattering meadows and dandelion sheets –

something curls up into a letter, dreaming with greed,

holding itself and the rods of dreams with its nails.

There are so many curled up here – the birdhouses are swaying:

along the walls, in corridor perspectives of night overflow.

Someone has spun a cocoon. Someone is still living. –

-- Here is a shelter for Novembers. It’s best to pass by.

Translated by Jonas Zdanys

 

-->

Siuvinėjimas peilių sode

       Aš moteris – praviras langas,
       po benkartą skersvėjį nuogą
       kas naktį čia pakasu tyliai
       sode, ir nusikerpu sruogą

       plaukų, prisigėrusių kvapo
       tų rankų, kurios ir neliestų,
       ir kasos trumpėja kas kartą.
       O mano arklidėse piestu

       žirgai pasistoja, pajutę,
       kad miegas artėja ginkluotas
       ir vedinas vyru be veido –
       neuždraustas jis, ir neduotas

       nei man, nei kitoms. Ir nereikia.
       Bičiule, užsek man korsetą,
       kad aš nesilenkčiau pro langą
       žiūrėti, kaip auga iš lėto

       sode mano skersvėjų peiliai,
       kaip ašmenys kyla iš grunto
       ir pilnatį skelia į delčią.
       Net šunys – ir tie nepajunta,

       kad miegas jau pradeda šturmą.
       Mieloji, paduok man dėžutę
       su siūlais ir adata – noriu
       rankas prie sapnų prisisiūti. 

 

-->

Needlework in the knife garden

I’m a woman – an open window,

naked in the occasional cross-breeze

every night I quietly dig

here in the garden, cut off a hank

of hair, drunk from the scent

of my hands, some of which are pristine,

and my braids shorten each time.

And in my stables prance

steeds, rear up feeling

armed sleep approaching

leading a man without a face –

not forbidden, he, and not given

not to me, or to others. And unnecessary.

Girlfriend, lace up my corset

so I cannot bend out the window

to watch the slow growth

in my garden of my cross-breeze blades

how the edges rise from the soil

cutting the full moon into slivers

even the dogs – even they don’t feel

sleep beginning her assault.

My love, hand me my box

of needles and thread – I want

to sew my hands onto dreams.

Translated by Medeinė Tribinevičius

-->

Išaugti apkasai

Rinkis ginklus – mes išeinam į lapkričio speigą
ketindami žaisti, kad nieko nėra, tik žaidimai
ir duona, išbarstoma paukščiams ir ledlaužiui vėjui
į kerinčią prietemą.

Viešpats nubus, bet nubus per vėlai – mes jau baigę,
tik įprotis geisti, kai šypsena stingdančiai ima,
kai skonis dar įprastas, įprasta būti išėjus, –
kai verkiam, kad lietėme, –

miego vaikai, išnešioti per tamsą į rytą.
Sapnuojamą armiją – žirgą, karalių ir bokštą –
išlydžiu per juodą ir baltą senamiesčio lentą
į uždraustas užtvankas.

Kvepia krantai, bet suoleliai ir upė – dažyti,
negalima liestis, negalima būti, kur trokšta,
kur pirštinės krito į šąlančio sapno placentą –
girdi, tarsi lūžta kas? – –

Jeigu nežaistume? – Aš jau žinau: pasiduodu.
Nakties artilerija dyla į brėkštantį skliautą.
Vis tiek neišaugsiu iš apkaso – žemė derlinga,
bet sutemos genimos –

švinta, ir nuolat prašvinta, ir lieka tik tuodu –
o jie – jau ne mes, mūsų kojos nebuvo apautos,
bet amžiną sniegą, kuris jiems praėjus pradingo,
nešiosiu gyvenimą.

 

-->

Overgrown trenches

Choose your weapons – we’re going out into November frost

wanting to play because there is nothing but games

and bread scattered to the birds and to the icebreaking wind

in the bewildering dusk

The Lord will awaken, but it will be too late – we’re already done,

only the habit of longing when a smile takes over numbingly

when the taste is still habitual, when it is habit be out –

when we cry because we touched –

children of sleep, carried through the dark into morning.

Dreaming an army – steed, king, and tower –

I see them off across the black and white old city battens

into the forbidden lagoons.

The banks are fragrant, but the benches and river are painted,

we cannot touch, cannot be where we desire,

where the gloves fell into the freezing dream’s placenta –

do you hear that – something breaking?

And what if we were to not play? – I already know: I surrender.

Night’s artillery wanes into the breaking heavens.

But I still won’t overgrow the trench – the earth is rich

but the dark prunes –

dawn breaks and finally it is daylight, and only two remain –

they – already not us, our feet are unshod,

and the eternal snow, that disappeared after they crossed,

I’ll carry for a lifetime.

Translated by Medeinė Tribinevičius

-->

Senos traukos

Aš Tau dovanočiau

po kabantį sodą už naktį.

Paskui patikėsiu,

kad Tu man visus dovanojai, –

 

jei sėsčiau ir jočiau,

ir žingine dužtų į taktą

koralai degėsių,

prilimpantys vėtrai prie kojų.

 

Iš Tarpupio miestų

išsinešu kvapnų aliejų,

jis primena odą,

kurią glamonėjo dievybės.

 

Galiu atsisėsti

ant kelio išdžiūvusiam vėjui. –

Mane teišduoda

šešėlis, po kūnu pakibęs.

 

Dabar – – aš tik smėlis,

manęs nebeklausia gyvatės,

kas dangų išskynė,

kas nusmeigė vanagu liūtį.

 

Aš niekam negėliau,

aš laukiu, kol eisime patys,

į kitą žemyną,

ir nešime laiko likutį

 

iš tūkstančių žemių,

kurias apkeliausime tyčia,

kur mūsų meilužiai

lydėdami mos mums pareiti.

 

Ar daug užgyvenom? –

Vien tai, ko daugiau nedaryčiau. –

Net šarvo drabužį –

ir tą susidėjau į kraitį.

-->

Old attractions

I’d gift You

one night in a hanging garden.

And later believe

that You gifted me every night –

if I sat and rode,

and the pace broke measure

beads of charred ruins,

tempests sticking to legs.

From the city between rivers

I’ll carry fragrant oil,

reminiscent of skin

caressed by gods.

I can sit down

on the road parched by wind. –

A shadow betrays me

caught under my body.

Now – – I am merely sand,

snakes no longer ask me

who has hewed the sky,

who has stabbed the torrent of hawks.

I stung no one

I waited, until we were travelling

to the other world

carrying slivers of time

from a thousand lands

that purposely traversed,

where our lovers,

leading, wave for us to cross.

Have we over-lived? –

The only thing that I’d no longer do. –

Even my armoured clothes –

those, too, I have put in my dowry.

Translated by Medeinė Tribinevičius

 

-->

Mergaitės prie taikinio

Jos pakelia nepakeliamai gėlas
praeivių prisigėrusias akis
ir stebi dangų tartum paviljoną –
didžiausią gaubtą, dengiantį kitus.

Tai mugė baigias. Tai diena, iškėlus
varinį raktą, tikrina duris,
kol atsišlieja į vežimo šoną,
ir vakaras bučiuoja jai pečius.

Jos pakelia nepakeliamai tyras
žalias akis, prisirpusias naktų,
laužų, gašlių šnekų, tylos ir juoko.
- - Kažkas tarp vagonėlių pasimes,

kažkas stovės sulaikęs kvapą – miręs –
prie užvertų nemiegančių langų.
- - Kažkas kažką laimėjo. - Nieko tokio. -
- - Jos renka išbarstytas tūteles.

-->

Girls by the target

They raise intolerable sweetnesses

are drunk in by passerby eyes

as they look at the sky as though it were a pavilion –

the largest dome, covering all others

The market is ending. That’s it for the day, copper key

raised, she checks the door

and leans against the wagon side

until the evening kisses her shoulders.

They raise intolerable clear

green eyes, ripe with nights

fires, sensual conversations, silence and laughter.

– – Someone will get lost between these wagons

someone will stand, holding their breath – dead –

beside the closed sleepless windows.

– – Someone has won something. – Nevermind. –

– – They collect the scattered cartridges.

Translated by Medeinė Tribinevičius